Karts nuo karto pokalbiuose vis iškyla klausimas, kas gi yra meilė. Mano atsakymas paskutiniu metu skamba vienodai: atsidavimas, davimas.
Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. (Jono ev. 15:13)
Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. (Jono ev. 3:16)
Vakar moterų tarnavime dar ir gavau šios minties patvirtinimą. Atsistojo viena sesė Kristuje ir pasakė tą patį. ;)
Vakar dar atėjo tokia mintis į galvą.
Rojus yra ten, kur yra Dievas. Dievas yra meilė. Meilė yra atsidavimas. Kaip gera būti tarp žmonių, kurie nori duoti, patarnauti, rūpintis, atsisako savęs (Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais. - Galatams 5:24). Tai yra kaip rojus. :)
Pragaras yra tada, kai žmonės tik ieško savo naudos, nori patenkinti savo norus ir geismus, nori tik, kad jiems patarnautų. Įsivaizduokit, kad visi žmonės yra tokie... Ar ne pragaras?
2 komentarai:
Tai iseina jeigu daliniesi, atidodi saves dalele, tai jauti rojaus skoni? :)
Nors kartais kai padarome kazka gero, toks geras jausmas sirdyje buna.. Mmm, is tikruju panasu i kazka didingo...
Būtent. Tai ir yra paslaptis. :) Atiduodi, atsiduodi, bet jautiesi gerai. Keista, ane? :)
Rašyti komentarą